Geriausia pasaulio futbolininkė A.Hegerberg: "Aš čia ne šokti"
Tai istorija iš įsimintiniausio vakaro mano gyvenime, iš Ballon d`Or apdovanojimo ceremonijos, kurio aš niekada nepamiršiu, net jei gyvenčiau 200 metų. Tai nesusiję su šokiais, tai susiję su pagarba. Ir su Roberto Carlos, ir Kylian Mbappé, ir Mario Balotelli.
Istorija prasidėjo dvi savaitės prieš apdovanojimą paprastu klausimu: „Ada, ar tu gali išlaikyti paslaptį?“ Tai buvo fantastiško sapno pradžia, kai Olympic Lyonnaise trenerio asistentas po treniruotės pasikviete mane į ofisą. Jis man pasakė: „Klausyk, tu negali niekam prasitarti, ką aš tau pasakysiu.“ Aš atsakiau: „OK?“. Treneris toliau klausė: „Tu niekam niekam neprasitarsi?“ Aš: „Aš niekam neprasitarsiu.“
Ir tada jis pasakė tai... „Tu laimėsi Ballon d`Or apdovanojimą“.
Kai tu išgirsti šituos žodžius, 7000 vaizdų pradeda suktis tavo galvoje vienu metu. Nes tai ne tik tiesiog Ballon d`Or apdovanojimas, tai pirmas istorijoje Ballon d`Or, skirtas moteriai futbolininkei. Tai neįtikėtina. Aš pradėjau juoktis ir verkti tuo pačiu. Treneris paklausė: „Tu išlaikysi tai paslaptyje, taip?“ Aš užtikrinau: „Žinoma, žinoma.“
Mūsų maža paslaptis truko tik 10 minučių. Kai tik atisdūriau automobilyje, paskambinau mamai ir tėčiui, kurie tuo metu lankė mano sesę Andrine PSG klube. Mano skambutis užklupo juos vaikščiojant po Paryžių ir mama rodė man per kamerą Paryžiaus bulvarus. Aš pasakiau: „Mama, tu nepatikėsi, ką tau noriu pasakyti“. Ji atsuko kamerą į save ir jos veide matėsi mamos susirūpinimas. Ji paklausė: „Kas nutiko, ar viskas tvarkoje?“. Aš: „Mama, aš laimėsiu Ballon d`Or.“ Ji pradėjo verkti, o mano tėtis purtė galvą netikėdamas.
Kai padėjau ragelį, aš tiesiog sedėjau tyliai mašinoje ir galvojau – „tai negali būti tiesa, tai turbūt sapnas.“ Aš sunkiai miegojau naktimis. Kai aš budavau treniruotėje, aš viską pamiršdavau. Tai nuostabus dalykas apie futbolą, tiesa? Nesvarbu, kas vyksta tavo gyvenime, tu visiškai pamiršti apie tai, kai kamuolys yra prie tavo kojų. Bet tik kai aš atsiduriu mašinoje po treniruotės, vėl visi prisiminimai sugrįžta.
Tu laimėsi Ballon d`Or.
Tai negali būti tiesa.
Tu esi maža mergaitė iš Norvegijos kaimo.
Tai turbūt tik sapnas.
Mano tėtis mėgsta pasakoti vieną istoriją apie mane iš mano vaikystės. Aš augau tikroje futbolo šeimoje – mano tėtis ir mama buvo treneriai ir mano sesuo buvo puiki futbolo žaidėja. Aš buvau dviem metais jaunesnė ir visada buvau ta, kuri tik stebėdavo - tiesiog sedėdavau ant laiptų su savo knygomis ir gėrimu, ir nieko bendro nenorėjau turėti su futbolu.
Mano sesė ne tik žaidė berniukų komandoje. Ji buvo berniukų komandos kapitonė. Ir treneris? Trenerė buvo mano mama. Tai buvo nuostabus dalykas, augant mažame 7000 gyventojų miestelyje. Galima buvo jausti tikrą lygybės jausmą. Niekas nieko nesakė apie mano sesę, kuri buvo berniukų komandos kapitonė ir apie mano mamą, kuri treniravo berniukų komandą. Nebuvo berniukų futbolo, ar mergaičių futbolo, buvo tiesiog futbolas.
Vieną dieną aš sedėjau ant žolės, stebėjau savo sesės dominavimą varžybose ir vienas iš berniukų tėvelių pasisuko į mane ir paklausė: “Ada, ką tu darysi, kai užaugsi?”. Aš buvau įsitraukusi į knygą ir šitas klausimas privertė mane pagalvoti minutėlę. Tėvelis stengėsi pagelbėt man atsakyti ir tęsė: “Ar tu būsi futbolo žaidėja kaip tavo vyresnioji sesė?” Aš pasižiūrėjau į jį su pasibjaurėjimu ir atšoviau: “Ne, aš turėsiu normalų darbą.”. Mano tėtis po šiai dienai juokiasi iš šito atsakymo. Jis labai norvegiškas, nes mes praktiški žmonės.
Žinoma, tai netruko ilgai, kol aš pabandžiau žaisti futbolo ir įsimylėjau šį žaidimą. Aš žinojau iš karto, kad nenoriu žaisti tik savo malonumui. Tai buvo lyg gyvybės ir mirties klausimas nuo pat pradžių. Aš norėjau būti kaip Thierry Henry – visapusiškas žaidėjas visais aspektais. Aš norėjau palikti namus ir žaisti užsienyje. Aš norėjau būti puiki žaidėja. Kai man buvo 11 metų, mano tėtis man pasakė: “Jei tu tikrai to nori, mes tave palaikome 100%. Mes viską padarysime dėl tavęs. Bet jei tu tikrai to nori.“ Aš jam atsakiau, kad noriu to labiau už viską pasaulyje. 1000%, ne 100%.
Tai buvo ne dėl pinigų. Moterų futbole nėra pinigų. Tai buvo dėl mano aistros. Tai buvo dėl futbolo. Jei mes pralošdavome rungtynes, aš labai nusimindavau ir važiuodavau namo dviračiu verkdama. Nors tai buvo tik vaikų futbolas kažkur tai Norvegijoje ir niekam nerūpėjo. Bet tai buvo svarbu man.
Vienintelis dalykas ką aš norėčiau pasakyti bet kuriai mergaitei, kuri skaito šitą straipsnį: jūs negalite prarasti savo ugnies. Jūs negalite leisti kam nors atimti šitą ugnį iš jūsų. Jei jūs turite didelę svajonę, šita ugnis yra vienintelis dalykas, kuris ves ir nuves jus link svajonės. Vien talentas ten nenuves. Kantrybė irgi. Jūs būsite tikrinamos ir stumiamos link savo limitų. Jūs turėsite stengtis ir dirbti taip pat sunkiai kaip vyrai, kad pasiektumėte futbolo viršunę, bet gausite žymiai mažiau atlygio. Jūs verksite. Jus pykins. Jums skaudės. Aš atsimenu, kai aš turėjau šansą žaisti užsienyje, Vokietijos Postdam komandoje. Aš buvau tokia naivi. Man buvo 17 metų, aš stengiausi pabaigti mokyklą ir tuo pačiu metu papildomai uždarbiauti.
Mes treniravomės 3 kartus per dieną. Mes treniravomės per stingdantį lietų, sningant. Tai buvo nesvarbu. Tai buvo žiauru. Jie stumė mus iki lūžio taško. Bet kiekviena žaidėja pasirodydavo treniruotėse laiku ir atiduodavo save 100%. Kiekvieną mielą dieną. Jokių atsiprašymų ir pasiteisinimų. Niekas sau neleido skųstis. Aš grįždavau namo vakare, man skaudėdavo visus raumenis ir aš būdavau labai pavargusi. Užmigdavau 7 valandą vakaro ant mano išmetytų namų darbų. Tai sunkūs gyvenimo momentai, kurių niekas nemato. Bet jūs negalite prarasti ugnies.
Aš galėčiau valandų valandas kalbėti apie lygybę ir kad tai turi pasikeisti tiek futbole, tiek visuomenėje. Aš niekados savęs nemačiau kaip futbolininkė moteris. Net kai aš buvau savo mažam miestelyje Norvegijoje. Net kai aš kentėjau Vokietijoje. Net kai aš galiausiai patekau į Lyon komandą. Mes dirbame taip pat sunkiai kaip kiekvienas futbolininkas. Mes patiriam ir išgyvenam tas pačias situacijas. Mes tiek pat pasiaukojam ir atiduodam. Mes taip pat paliekam savo šeimas siekdami savo svajonių.
Man pasisekė, kad aš pasirašiau kontraktą su Olympique Lyonnais, kuris simbolizuoja pagarbos modelį. Lyon komandoje vyrų ir moterų komandos laikomos lygiomis. Mums reikia daugiau žmonių, kaip Jean-Michel Aulas, kuris žino, kad investuojant į moterų futbolą yra nauda tiek klubui, tiek miestui, tiek žaidėjams. Kai turi pasaulinės klasės investicijas, gali turėti pasaulinės klasės rezultatus. Kai buvo paskelbtos moterų Ballon d`Or pretendentes, iš Lyon buvo net 7 žaidėjos iš 15. Aš didžiavausi tuo ir tai yra Mr. Aulas darbo rezultatas. Aš galėjau sužybėti kaip žaidėja, nes Lyone mes turim profesionalų sąlygas kiekvieną dieną. Vyrai žaidėjai yra mūsų kolegos. Tai taip paprasta. Ar neturėtų taip būti visur? Kiekviena žaidėja turi turėti galimybę tobulėti. Mes turime tiek daug talentingų žaidėjų visame pasaulyje, kurios nusipelno tokio pat šanso sužybėti.
Futbolo federacijos, ar jus girdite? Kai turite pasaulinio lygio investicijas, jus turite pasaulinio lygio rezultatus. Dėl to 2018 Ballon d`Or apdovanojimų ceremonija buvo svarbus momentas. Tai ne mano įvykis. Tai mūsų įvykis. Dėl to aš negalėjau miegoti naktimis. Dėl to mano širdis daužėsi, kai aš atvykau į ceremoniją. Bet tada nutiko kai kas netikėto, ką aš prisiminsiu 200 metų. Kai tik aš atsisėdau, aš pajutau, kai kažkas patapšnojo per mano kedės atlošą ir išgirdau: “Ei, Ada! Ada!” Pamenate tą jausmą, kai pradinėse klasėse jūsų draugas iš galo patapšnoja per kėdę norėdamas pasakyti paslaptį. Jaučiausi būtent taip. Aš atsisukau ir pamačiau Roberto Carlos. Jis plačiai šypsojosi ir tarė: „ Ada, čia vėl aš!“.
Kai aš laimėjau UEFA Metų moterų žaidėjos apdovanojimą 2016 metais, Roberto sedėjo už manęs tą vakarą. Tą vakarą mes smagiai šnekėjome maišyta anglų, ispanų, portugalų ir žestų kalba. Mes tada tapome draugais. R.Carlos gerbia moterų futbolą ir jis linksmas vyrukas. Kai vėl jį pamačiau, mes pradėjome kalbėtis ir aš atsipalaidavau, nes buvau apsupta meilės ir pagarbos. Aš buvau apsupta futbolininkais. Legendomis. Žmonėmis, kurie suprato pasiaukojimą vardan futbolo.
Aš negalėjau sustoti šypsotis. Kai aš išėjau ant scenos atsiimti apdovanojimo, aš buvau rami. Viskas buvo puiku. Aš pasižiūrėjau į minią ir pamačiau tiek daug nuostabių futbolininkų. Vyrų futbolas ir moterų futbolas buvo kartu. Koks nepakartojamas ir nuostabus momentas. Ir aš neleisiu jo sugriauti kvailu vedėjo juokeliu.
Geriausias momentas buvo, kai aš grįžau į savo vietą ir nežinojau, kur padėti apdovanojimą. Jis toks didelis ir spindintis. Aš nenorėjau jo laikyti ant kelių visą likusią ceremonijos dalį. Aš pasielgiau labai norvegiškai – padėjau jį ant žemės po kėde. Tada pajaučiau R. Carlos tapšnojantį man per petį ir sakantį: “Ei, Ada, ką tu darai?”. Aš atsakiau ispaniškai: “Kas negerai?” R.Carlos atsakė: “Tu negali jo padėti ant žemės, čia juk Ballon d`Or!”Aš atsakiau: „Roberto, ką man su juo daryti?“ R.Carlo: „Duokš, aš pasaugosiu jį“. Jis ištiesė rankas lyg imdamas ir norėdamas palaikyti kūdikį. Aš negalėjau nustoti juoktis. Daviau jam Ballon d`Or ir jis laikė apdovanojimą visą vakarą, saugodamas jį.
Ceremonijos pabaigoje visi apdovanojimų laimėtojai (aš, Luka Modrič ir Kylian Mbappe) susirinko bendrai nuotraukai. K.Mbappe laimėjo geriausio jaunojo futbolininko apdovanojimą. Jis šaunus vaikinas ir aš pajuokavau: „Kylian, tu turi mokintis anglų savo kitų metų nugalėtojo kalbai, kai laimėsi pagrindinį trofėjų.“ Visi juokėsi.
Koks momentas! Aš stovėjau petys į petį su K.Mbappe ir L.Modrič, visos kameros ir fotoaparatai buvo atsukti į mus. Nieko negali būti geriau nei tai. Tai nuostabiausias vakaras mano gyvenime. Ne dėl apdovanojimo, bet dėl pagarbos, kuri vyravo salėje. Tai viskas, ko aš kada nors norėjau.
Ceremonija baigėsi vėlai, mes su šeima ėjome Paryžiaus gatvėmis, nešdamiesi Ballon d`Or. Sustojome pasidaryti nuotrauką prie Triumfo arkos ir pajutome, kad esame išalkę. Buvo vidurnaktis ir visi restoranai buvo uždaryti. Mes ėjome, kol suradome dar veikiantį, pustuštį Irano virtuvės restoraną su garsiai dainuojančiu vokalistu. Su šeimyna užsisakėme kebabų su ryžiais ir dalinomes senais prisiminimais. Tuo metu mano telefonas sprogo nuo žinučių apie vedėjo komentarą per apdovanojimus. Aš net neįsivaizdavau, kad šis incidientas pasklido kaip virusas. Aš gavau tiek daug palaikymo žinučių iš kolegų futbolistų. Net Mario Balotelli atsiuntė man žinutę, kas mane maloniai nustebino. Atvirai pasakius, žinutes perskaičiau tik kitą dieną, nes tą vakarą leidau su šeima.
Restorano padavėjas vis prieidavo prie mūsų stalo ir domėdavosi, kaip maistas. Galiausiai jis paklausė, kas yra blizgančioje juodoje dežėje. Mano mama atsakė: „Ak, ten nieko ypatingo. Tik Ballon d`Or.“ Mes atidarėme dėžę ir visi pradėjo fotografuotis su trofėjum. Norvegai, iraniečiai, persai, vokalistas.
Jei tai nutiko man, tai gali nutikti bet kam.
Taigi, ne, atsiprašau, aš nemoku šokti tverko. Bet jei jūs užklupsit mane tinkamą vakarą, kai aš jaučiuosi nuostabiai, ir paleisit puikią iranietišką dainą, aš galiu dainuoti iš širdies.
Ir aš moku truputį žaisti futbolą.
Originalų tekstą anglų kalba rasite https://www.theplayerstribune.com/en-us/articles/ada-hegerberg-not-here-to-dance